Manęs nėra namuose.

2008-12-30T07:43:00.000-08:00

čia tik man.

2008-12-15T12:47:00.000-08:00

"Kas kad neaiškaus ilgesio valandėlėmis paverkiame įsispraudę į nuošalią kertę, juk kaipmat ir pamirštame tą maudulį: sintetinė rankovė nubraukė ašarą, televizorius palinksmino, radiatorius sušildė. Taip ir gyvenam, seniai jau.
Bet va, anksti nubudęs išeini į kiemą ir nustembi: lauke šaltoka, tačiau nepaprastai gražu.<...> Svarus rytmečio pasaulis, žiemos pasaka, Kalėdų, saulėgrįžos išvakarės, maldų išsipildymo metas."

Donaldas Kajokas

Nusobombinau iš pamokų

2008-12-10T13:07:00.000-08:00

Paieškų tarnyba

2008-08-11T00:24:00.000-07:00

Neperseniausiai pavyko laimėt bilietą į "Baltijos garsą". Nors esu įsitikinus, kad man loterijose nesiseka, pabandysiu dar katelį. Trumpai tariant, jei buvai Arvydo sodyboj praeitą savaitgalį ir atsimeni tokią Mildą neaiškiai raudonais plaukais, kurią dar kai kas vadino Salomėja (prašau to nebedarykit;D) tai Nagi, parašyk komentarą

completed!

2008-07-23T09:33:00.000-07:00

Niekas nematė - aš nevaikščiojau, vietoj to plaukiau oru. Ir jaučiausi kaip nėščia (sunku pasakyt iš kur žinau kas tai per jausmas...).

Na ir paika mergiščia esu.
Kad išmanyčiau, trenkčiau galvą sienon. Už senus gerus laikus.
Oi ne, tikrai nieko baisasus. Būtų tik pokšt bumbt, Error! Error! Click any key to turn on Milda's brain. Loading... Congradulations, Milda's brain is working propertly!

Nesuprantu.
Tai ar daro žmonija pažangą, ar ne?

Po visko.

2008-07-06T07:43:00.000-07:00

Ne, man ne depresija, tik šiaip nusprendžiau parašyt ta proga, kad yra žmonių kurie paskaito ką parašau.
Taigi grįžau iš Naktų, relaksinuosi ramia svinguojančia muzikėle. Viskas ramu, gera pabūt vienai.
Ypač kai šįryt nubudau viena ir pikta, pikta kroviausi daiktus, pikta susidėjau palapkę. Vis galvoj keiksnodama poną "karvašūdį" dar pykau ir ant savo lengvapėdiškumo ir naivumo. Dabar jau ir juokinga iš to mano piktumo.
Gerai, nebūna juk tobulų dalykų. O buvo gana puiku;]
Rytoj važiuosim į Linkmenis, padarysim draugišką Bliuzų reziumė.

Forget IT.

2008-03-14T16:30:00.000-07:00

Pusė antros ryto. Sudėjus lauknešėlį Prancūzijon, vis dar neramu. Na ir kas iš to mano neramumo. Languose prieš mano devynaukštį jau tamsu ir ramu. Va dar trys nemiega. O gal jie ir nesiruošia miegot ir išvis kam aš tą rašau?
Ir kodėl mano tėvai tarkim, ne metalistai? Aš tai žinau kodėl, bet vistiek geriau jau jie būtų metalistai ar šiaip kokie ten.
Dar derėtų pridurti, kad gyvenimo nėr. Apseisiu ir be jo.

2008-03-04T12:09:00.000-08:00

Kaip visada nieko nepasakysiu, nors yra ką.

2008-01-25T02:32:00.000-08:00

Įsimylėjau les garçons iš France:

Tryo. Man gražiausia jų daina -

Tryo & les ogres de barback- Mam'selle bulle
(įdėčiau įrašą, kad paklausyt galėtumėt, bet informos mokytojas neišmokė:D)

Šiandien - paskutinė mano dykinėjimo diena, vaikai. Pasiilgsiu, nes dabar teks kankintis nuo šlykštaus žadintuvo keliamų trugžių norit saldžiai ir gražiai pasapnuot. Nepaisant to, kad nuosprendis namuose praleisti visą savaitę mane varė į juodą neviltį, o faktas, kad dar vieną savaitę liksiu namuse jau visai žudė, bet sugebėjau prisitaikyti pre esamų sąlygų ir net pripratau lėtai ir ramiai leisti dienas, beveik visą laiką viena. Dabar tam ramumui ir tai vienumai galiu pamojuoti balta nosinėle. Gerai kartais ir taip pagyvent, bet ne per ilgai, nes jaučiu, kaip imsiu ir visai pamiršiu kaip kalbėt reikia. Taigi, iš tiesų turėčiau džiaugtis, nes nes šios dienos laukiau jau seniai ir labai nekantriai. Tik visada taip atsitinka - kai privalai kažką daryti, to imi nebenorėti ir atvirkščiai. O be visa kita, tai per šį laiką išbujojo mano tinginystė, nes jai buvo sudarytos tobulos sąlygos vystytis.
Bučkiai Traumom.

Geroji naujiena

2008-01-21T13:38:00.000-08:00

Su džiaugsmu pranešu, kad Milda pagaliau išsikraustė iš proto.
Ačiū už dėmesį ir labanakt.

Rašom lietuviškai;)

2008-01-19T07:53:00.000-08:00

Sapnas

2008-01-13T11:22:00.000-08:00

Ėjau pažystamų būry, apie kažką kalbėjomės. Saulė akino, mes leidomės žemyn gatvele, dabar manau, kad tai vyko Juodkrantėj. Pamatėm berniuką su žaliu dviračiu. Jis kažkokią knygą iš manęs pavogė, o aš su pusbroliu puolėm jį vytis. Pasivijom, atėmėm knygą. Tada berniukas pavirto popiežiumi dviejuose asmenyse. Apsirengę jie buvo tuo pačiu tamsiai raudonu rūbu baltais atlapais, siuvinėtais auksu. Vienas turėjo žilus ūsus ir kelis metalinius dantis, veidas kaip pozuotojo dailės akademijoj. Atrodė piktas, nors šypsojosi. Jie abu buvo nemalonūs ir abu mane vijosi. Viskas toliau vyko pelkėse, miglose. Aš sėdau ant žalio dviratuko, bet vistiek pasivijo. Jie mokėjo kažkaip vienur išnykti, o kitur pasirodyti. Tada atbėgo pusbrolis, kažką pasakė.
Neatsimenu pabaigos, bet nemalonus sapnas, mažumėlę kraupus. Ir kvailokas. Tik įsiminė popiežiai piktom šypsenom, apsirengę tuo pačiu rūbu, vienas žemas ir plikas, kitas aukštesnis ir su ūsais. Rankas sudėję kaip Montgomeriai Degėlos, sakydami "Ėkselent".

Iš niekur.

2008-01-12T02:28:00.000-08:00

Nieko nevyksta. Tik pro langą matau žiemiškai liūdną ir šviesų miestą. Gyvenu atsiskyrusi, gal iš dalies Škėmos pasaulyje. Skaitau ir jaučiu tą knygos galią. Nežiūriu tv, žiūriu tik į netikėtai berašant išlindusią saulę, kuri akina. Mintys nesunkiai pagaunamos, susikaupusios kažkur netoli. Truputį mąstau apie Sausio 13, nes radijas groja E.Masytės "laisvę". Dar galvoju apie savo tėvus, kaip keista... viskas taip neseniai vyko.
Kolkas tęsiu J.Meko įvardintą kelionę iš niekur į kažkur, arba visur. Juk visur ar kažkur iš esmės yra tas pats. Škėma savotiškai padeda sugrįžti į save. Jau susikroviau būtinus daiktus į kuprinę, bet žinau - man jie nereikalingi. Kol kas per sunku juos visus palikti. Dar paturėsiu.
Noriu gražaus gyvenimo. Prasmingo. Ir kartu bijau nepajusti jo, išblankti, ištuštėti, prasilenkti su juo kažkur lygiagrečiai.
Kaip gražiai saulė šviečia. Užsimerkiu ir geriu tą šilumą. Ir iš ties tai aš nieko nežinau apie nieką.

Tuščia.

2007-12-19T15:01:00.000-08:00

Kelionė.

2007-12-09T12:45:00.000-08:00

Miesto dangus murzinas kaip vanduo batuose.
Teliuskuoja jis it nerimas,
Neleisdamas suprast kuria kryptim šitaip skubu.
Prabėgom bandau įžiūrėt kelintas troleibusas važiuoja,
Bet matau tik nosies galu riedantį lašą.
Jis tempiasi mane iš paskos ridentis, kad nebūtų toks vienišas ir apgailėtinas.
Žiuriu, kaip nuvarva žemyn ir lipu į dregną troleibusą...
Lyja.

Nestabilumai

2007-11-30T13:25:00.000-08:00

Neurozės lydima žiemos pradžia.
Lydima visai ne paauglystės. Ir net ne pavėluotos. Nors daug kas vyksta pavėluotai, o del to matyt ir apmaudu po truputį... Tarp keisto linksmumo protarpiais. Bent jau ne man vienai šitaip -visai neveikianti lietuviška logika.
Mažais žingsneliais netinka, bet Italijos vistiek nematys mano akys. O žvilgsnis iš šono išplėšė optimizmą ir polėįi. Šiandien man vis ne pakeliui, tik pro šalį ratais ir kvadratais. Bet kaip sakant, reikia nusiramint.
O ramina ne vien joga. Visa tai tiesiog saviitaiga.
Reikia tvarkytis pačiai, kaip jau girdejau daugelį kartų. Bet pirma suderinsiu su dienotvarke, pažiūrėsiu kaip ten su visais tais. Kad galėtų susitikti abi mano asmenybės dalys. Skrendant kazkuriame tolimam sapne... O galbūt bėgant debesų takais. Pagal skonį.

Spektaklis

2007-11-24T16:33:00.000-08:00

Metalinio vabzdžio kojelės, tampomos lėlininko sukiojasi ir linkčioja į taktą. Jis groja. Vos girdimai, bet taip jautriai ir nežemiskai švariai... Žiogelis nuolankiai pasiduoda muzikai ir plūduriuojanti melodija jį užpildo... Šio spektaklio artistas - dramatiškiausiu žvilgsiu teatre. Publika juokiasi... Nesuprastas ir įžeistas žiogelis pamiršta neišauklėtą publiką ir tyliai tęsia absurdo tragediją...

Meistras visada buvo tylus. Žiogelis net nežino ar jis – žmogus, retai jis elgdavosi panašiai kaip visi žmonės. Labiausiai dėl šio bruožo žiogelis jį ir pamilo. Kartais lėlininkas tėviškai nusišypsodavo tam straksinčiam padarėliui. Nuo meistro dėmesingumo ir kantrumo vabzdeliui pasidarydavo taip lengva ir gera, kad šis susigraudindavo. Būtų verkęs. Verkęs ir išverkęs visą save... Liktų tik sausas šarvelis, šiugždantis vėjyje...

Nepaisant to, taip niekada ir neverkė. Jo ašaros tarytum riedėjo ne skruostais, o giliomis akimis tiesiai į pačią širdį. Begailėdamas savęs verkdavo širdin, kol toji nebegalėjo daugiau banguoti ir liūliuoti žiogelio ašarose. Vieną dieną širdis stuktelejo paskutinįsyk vabzdeliui i krutinę atsisveikindama. Vėliau atrišo inkarą ir nuplaukė i tolius ašarų vandenynu... Galbūt ieškoti saulėtos salos su palmėmis ir linksmais kokosais.

O jis liko vienas, be širdies. Tik lėlininkas jį šokdina, šokdina. Ir žiogelis šoka... Tarytum šoktų pirštų galiukais ant stygų. Taip tiksliai ir švariai.

Absurdiskas pasakojimas apie tusinuko tragedija

2007-11-23T13:58:00.000-08:00

Murkdziausi po interneto srautus. Buvo baisu ten klaidziot, nes keistu budu suzinojau kas dedasi pasauly. Supratau, kad baisiausias dalykas - tai absurdas. Taip pasibaisejus ir pasipiktinus, netycia pameciau altruistiskus pasvarstymus. Ogi susirupinau, kur pasidejau tusinuka... Ir tada, budama jau visai per plauka nuo isterijos priepolio, pamaciau ji po stalu...

Tiesa skaudi, bet tusinukas svarbesnis, nors tu ka. Moralai moralais, bet jie istiesu neveikia, na, beveik niekada. Tai kam tada jie reikalingi? Ironiska, bet protingi zmones sugeba nepamokslauti. Didziausias menas - sugebeti isprovokuoti zmogu, kad jis pakeistu savo nuomone, dirbtinai sukuriant tam tikra situacija taip, lyg visa tai atrodytu jo paties sprendimas. Kai busiu tokia protinga, auklesiu sitaip savo vaikus, o jie galvos, kad visai ju neaukleju. Lazda juk turi du galus.

Neveltui Eva isbure man is delno sizofrenija. Tiesiog parasiau, ir susimasciau, negi is tiesu taip yra? Kadangi nepiesiu pasaulio vien juodomis spalvomis, tai sis klausimas kilo svaime.

P.s. specialiai Justei.

Say "cheese"!

Apie Gelininka Alberta.

2007-11-19T11:21:00.000-08:00

Albertas senomis, sudirzusiomis rankomis deliojo geles i vazonus ir atrode siek tiek susimastes. Ilgesingu zvilgsniu stebejo atbegancius pradinukus ir sypsojo sau i zila uzsa. Isties tai sypsojos akimis, gal i antakius...

-Labas... – nedrasiai nutese viena mergaite.
Kiti vaikai rekavo ir juokesi. Albertas mate, kad gyvenimas jiem vienas juokas. Ir jam taip atrode.
-Labas, grazuole, gal varda pasisakysi? – pasidomejo gelinkas.
-Albertai, tu isimylejai Dovile? – suprunkste Tomas.
-Is kur tu zinai kad jis – Albertas? – stuktelejo alkune geriausiam draugui Rapolas.
-Mes kaimynai, kvaily! – maloniai paaiskino Tomas.
-Pats tu kvailys! Nori, kad broliui pasakyciau?! Pamatysi koks jis kietas, jis turi masina, tokia raudona ferrari, ir man leidzia pavairuot... Tau nuo jo bus sakes! – nejuokais grasino buves geriausias Tomo draugas.
-Tavo brolis net paspirtuku nemoka vazinet! – neissigando Tomas, staiga suprates, kiek nedaug skiriasi geriausias draugas nuo baisaus prieso.
Albertas sukikeno, matyt kazka juokingo prsimines, nes aplink ji dejosi labai baisus dalykai. Vaikai nujaute, kad Albertas nekvailas ir is rimtu dalyku nesijuokia.
-Vaikai, norit duosiu saldainiu? – gelininkas pateisno savo, kaip nekvailo zmogaus, reputacija. – Tik turit atsiprasyt vienas kito, draugai juk nesimeto pakelese.
Si salyga leido sudvejoti Alberto ismintimi:
-Bet taip nesazinga... Jis pirmas pradejo! – spyriojosi Rapolas.
-Tau gal vaidenasi? Sakiau, kad vaziuotum i vasaros penki! – pasipute Rapolo priesas.
-Paklauskit, kaip Dovilei atrodo, ar grazu pyktis? – megino surasti kompromisa senukas. Niekas nedriso net spelioti, kiek anuku jis isauklejo. Nes visi kaimynu vaikai paslapcia laike Alberta savo seneliu.
-Albertai, tada atiduok man ju saldainius – mete ne is kelmo spirta ideja Dovile.
-Kaip gerai tu sakai. – sulingavo galva geliu pardavejas kisdamas ranka i kisene.
-Gerai jau... – nudelbe akis Tomas.
-Ka sakei? – prisidejo ranka prie ausies geliu pardavejas.
-Daugiau taip nedarysiu... – ispaude nuostabia fraze (Alberto nuomone) berniukas.
-Saunuolis! - Albertas pagloste berniuka ir idave jam saldaini. – O ka tu pasakysi, Rapolai? – atsigreze senelis.
-Nesakysiu... Tik mano brolis vairuoja juoda golfiuka... – suraudonavo Rapolas.
-Mano mama irgi turi juoda masina, tik ji siandien nevairuoja, o kepa blynus – prisimine Dovile.
-Kaip as megstu blynus! Dovile, galima ateiti pas tave i svecius? – sukruto berniukas.
-Ir as noriu! – atsisauke geriausias jo draugas.
-Aha, mama iskeps daugiau! Albertai, o tu ar nori su mumis kartu? – mandagiai pasiteiravo mergaite.
-Kita kart, vaikuciai, o tu, grazuole, perduok mamai linkejimu. – atisveikino senelis.
-Ate, Albertai! – nubego krykstaudami vaikai...

Jis vel ramiai palinko prie vazonu ir pradejo rikiuoti rozes pagal spalva ir auksti. Kaip ir iprasta, gelininkas atrode susimastes, matyt negalejo apsispresti, nuo kurios spalvos geriausia pradeti delioti rozes...

2007-11-11T10:05:00.000-08:00

"Jauciuosi kaip medis, paauges metru i virsu. Tai tiek"
Man ir, matyt, daugeliui buvusiu kartu tinka... Tikrai, taikliai pasakyta.
Nepasakosiu placiau. Na, bet kokiu atveju - per daug pastangu reiketu, o as turiu ka veikt;)

Gera jausti pokycius...
O ypac suprasti, ko noriu is gyvenimo. Bent jau kur link eiti siuo metu.
Ogi noriu studijuoti animacija. Dailes akademijoj, ten miela bohemija ir siek tiek jovalo, dar terpentino kvapas ir draugiski zmones... Ziuresiu kaip seksis, o kol kas saldziu sapnu.

Kaip gera ir malõnu.

2007-11-06T12:45:00.001-08:00

Buvau jau pamiršus nesvietišką malonumą - matyti nakties haliucinacijas - baisaus cia daikto - juk dvigubai maloniau prisimti... Prisimint vasarą, uzsiropstus ant stogo. Ogi tai - mano rytinis sapnas, vežantis į puikią nuotaiką. ir, matyt dėka to, į gerą atrodymą. Tada ir negudri saviitaiga nemažai lemia.

Galbut, galbut ir nemiegant imanoma si bei ta susapnuot...tik svarbu labai noreti, pasistengti ir tiketi... Užtai pasitenkinčiau vieninteliu estetišku sapneliu, animaciniu filmuku, susuktu tik man ir mano pacios...

O lig tol naktim aš "baladojuos" iki 3val, nes nesimiega, o uzplaukia toks fantastiskai beprotiskas noras ka nors nuveikti, ka nors sukurti. Jei diena galeciau miegoti, tai gali but, kad "ohoho...", kiek visko nuveikciau ir pasiekciau... Akivaizdu, del galybes neissipildziusiu ideju galiu kaltinti tik blogai susiklosciusi biologini ritma.:D Ir ne kitaip.

Juokai juokais (juoku juokiukai tik juokais juokam seka juoku pasakas juokaudami...), bet liudna, kai zmogu, o ypac save, pradedi vertinti pagal nuveiktu darbu kieki, na tiek jau to, juokauju arba labai rimtai nusisneku. Kiekvienam pagal skoni.

Siandien pajutau, kad nenorom prisileidziu zmogu prie saves arciau, nei uztenka maloniam pabendravimui. Nelabai, matyt, megstu dalintis asmeninem-vidinem-problemom, kai zmogus nera seniai pazystamas... Gal ir nera blogai, bet..
Jeigu tam zmogui nera su kuo pakalbeti ir dar as klausau kaip siena?...
Reiktu tada ismokt atpazint tokius zmones... gal.

Tu liudet nebijok

2007-10-28T09:17:00.001-07:00

Nesisaipysiu is rudens.

Siandien mes kartu. Te jaukiai isitaiso,
ir melancholiskai padusauja.
Juk savas liudesys visada liudnesnis.

Tindirindis. "melyna"

2007-10-25T12:50:00.000-07:00

Pirmasis apsilankymas Tindirindyje gerokai apvyle, nes tarp tikrai nuostabiu filmu pasitaike keli apsoliuciai nesuprasti ir sugadine nuotaika likusiam vakarui. Labai nepatiko tema, kuria tie filmai (Kalavijas, Gyvenimo skonis) buvo sukurti. Per daug smurto, kraujo... Nebuvo nieko grazaus, o menas mano nuomone turi nesti grozi.
Kiti trumpametraziai filmai - Tualetinis romanas (miela, meniska ir jautri "love story"), Pasirodymas (abstraktus, su graziu prancuzisku igarsinimu, isties labai filosofiskas, gilia minti turintis filmas), Puoles angelas ( prancuziskas, skoningas ir grazus) ir Neuzauga (salia sedinti mergina vos nepradejo melstis uz pagr. veikeja:D) paliko labai gera ispudi, tokius noretusi paziuret kelis kartus. Like filmai tai - Viena D., siek tiek ironiskas, labai "funny", Pasaka ape kaip (tiesakant labai nesigilinau... bet nezadu to daryti ir toliau) ir Pereinamasis laikotarpis (neperlabiausiai estetiskas). Tai stai kaip man viskas pasirode.
Bet viska susumavus, tai pamaciau daug gero. Tik pirmas ispudis nekoks buvo.
Teko gelbetis smagia Rasos kompanija ir grazia muzika. Dabar esu visiskai sveika, ar bent jau grizau i ankstesne sveikumo stadija:D
Labanakt.
P.s. atsiprasau uz lietuviu kalbos iskaraipyma, bet man neisprendziamai keblu pasikeisti kalba:D

Be a genius!

2007-10-22T12:49:00.000-07:00

Grey Matters Mental Gym
Galima spresti iki pazaliavimo, jei tik yra noro "pasikacialint" smegenis:) labai uzkabinantis dalykelis...

Traumų vardas.

2007-10-18T13:03:00.000-07:00

O taip gera prisiminti nuo ko viskas prasidėjo...
Dėl smagumo, bet tik iš pradžių.
O po to simboliškai atsivėrė paslapčių skrynelės.
Ir prasidėjo ne šiaip sau kokia draugystė.
Neaišku kiek dar tęsis, bet iš atminties jau niekad neišdils.
Nes ypatingi dalykai lieka su mumis, net jei ir neįvertintum to, gyventum kitaip, su šiek tiek Traumiškumo.
Tai štai. O dabar ir mano blogas vadinasi TRAUMA. Ir daug kam galbūt tai skamba negražiai, kiek pažeminamai ar dar kaip nors... Bet šis žodis jau seniai nebenešioja savo tikros prasmės. Jis dabar man gražus.

Lygios mintys.

2007-10-18T12:16:00.000-07:00

Skaičiau va ką tik Justulės blogą ir tokia nuotaika keista užplūdo, ne visai linksma, kažkiek ilgesinga. Ne vien dėl to, kad seniai jau savo "ribionak'ą" mačiau.
Pasiilgau dar ir tokių įkvepiančių akimirkų, kai gali sėdėti viena sau, gerti arbatą ir ramiai žvelgti pro langą. (nors daug mieliau įsitaisyčiau lauke : ant suoliuko, žolės, šaligatvio, kad vėjelis įsisuptų į plaukus...) Stebėti praeivius, paukščius, šunis ar kates arba tiesiog sekti kokį nors dalyką (pvz, kaip skrenda maximos maišelis pavėjui), kartais su nematoma šypsena, bet visada lengvai ir be jokių depresuojančių minčių. Labai primena išnykimo arba įsiliejimo į pasaulį jausmą, kad ir kaip jis būtu vadinamas. Panašu į įsimylėjimą. Nors ir esu įsimylėjusi nieką, arba nieko konkrečiai. Gal tai kokia savotiška meditacijos atmaina. Bet kas keisčiausia, kai būnu tokioj būsenoj (kuri kartais trunka itin ilgai) atsigaunu pati nuo savęs. Taigi labai jau viskas nelogiška, bet kas sakė, kad gyvenimas logiškas.

2007-09-23T12:15:00.000-07:00

myliu, kai nuo dainos šiupuliukai bėgioja.

Bob Dylan - Knocking on the heaven's doors.
The Doors - Light my fire.
Steve Wonder - I just call to say I love you.
The Beatles - Octopus garden.
Vytautas Kernagis - Baltas paukštis.
Bob Dylan - Lay lady lay.
The Platters - Only you.
Pearl Jam - Last kiss.

What a wonderful world

2007-09-20T07:51:00.000-07:00

Tiesiog pasijunk ir mėgaukis. Nuostabūs dalykai nuostabios dainos fone, argi būna gražiau... (o taip, būna:D)

Be Yellow. I'm Yellow here.

2007-09-05T12:39:00.000-07:00

Čionais turėčiau būti aš.

Arbūzai barbaliūzai.

2007-09-04T13:51:00.000-07:00

Štai kokie jie, tie arbūzai. Pasirodo, jie keičia įvaizdį.

Tiesiog žavinga.

The answer, my Friend, is blowing in the wind.

2007-09-04T12:50:00.000-07:00

Oi tas Rugis Rugsėjaitis. Žiūriu, ir nematau nieko naujo.
Na taip, naujo yra kažkiek. Nauji veidai mokykloje. Naujos pamokos. Nauji materialiniai praradimai. Užtai dvasiniai atradimai, patirtis, dideli pokyčiai, kuriuos tik aš viena matyt ir jaučiu savyje. Turbūt esu netoli suaugimo ribos. Ar bent jau kažkiek prie jos priartėjau. Anksčiau taip nelaukiau. Nelaukiau, kada tapsiu pilnametė. O dabar visai kitaip atrodo.
Bet ne tą norėjau pasakyti. Per vasarą atsiėmiau kaip už visus metus: daug patyriau, daug gyvenau, mylėjau, pakeičiau savo požiūrį, atradau naujovių, atsisakiau nusistatymo prieš kai kuriuos dalykus.
Ir kas iš viso to?
Ogi norėjau pasakyti, kad ir vėl ta pati kasdienybė primena praeitus ir užpraeitus mokslo metus. Lyg stovėčiau tame pačiame taške.

Apie Jį:

2007-08-30T15:33:00.001-07:00

Tik "pokšt" ir pajautė milžinišką tuštumą savo viduje. Dabar jis tyli sumišęs ir pasimetęs, bet prieš tai ilgai svarstė, kaip čia toliau reikės gyventi, kol galų gale visai pamiršo, apie ką pradėjo svarstyti. Taip jau būna, kai netenki svarbiausios savo dalies. Tada ir atmintis pablogėja.

Pagalvojo pagalvojo ir nusprendė, kad tokiam gražiam ir geltonam bičui susirasti naujų draugų - juokų darbas. O susiradęs draugų - paprašys kaip nors tą tuštumą "užlopyt". "Labai gerai" - trynė rankas bananas "kas dar galėtų taip protingai sumąstyti: man patinka sakyti "labas", ir šiaip esu komunikabilus bičas, che".

Tik sunku išlaikyti gerą formą, kai esi toks vienišai patuštėjęs. Todėl bandė kaip nors ją susigražinti (aišku žinojo, kad jo numylėti keturcepsai jau niekad nebegrįš, bet visgi...). Ėmė ir susidraugavo su tokiu Kaktusu (bet dabar jie tikri priešai). Tai tas kvailys Kaktusas norėjo atseit jam padėti. Sako: "gal tu nori, kad palaikyčiau tau kompaniją? Galėtume visada būti kartu ir tu niekada nesijaustum vienišas." Tobulas planas, apsidžiaugė jis. Būtų tobulas, jei ne tie spygliai, kuriuos vis dar aptinka savyje bananas. Bet jis kietas (kietesnis už patį mičą - kietą bičą), jis susitvarkys.

Su vėjeliu.

2007-08-28T16:49:00.001-07:00

Prisimenant vasarą...
Jau 11 vasaros savaitė, praleista Juodkrantėje. Gaivi ir su žiupsneliu naujumo.
Galvoju, kas dabar kitaip.
Pasiilgau Traumyčių.

Eglės dėka sužinojau, kad laukia nyki ateitis ir kad greit mirsiu:
-Pagalvok, po kelių metų pabaigsi mokyklą, tada eisi į univerą, poto padirbsi iki pensijos, dar kelis metus pratempsi ir jau baigsis viskas.

Daug parašyčiau, jei netingėčiau. Bet taip jau būna gyvenime. Taip. Reikia nuotraukom leist pakalbėti už save.

Žavingas top modelis.

Visi, kuriems rodžiau šią nuotrauką, įžvelgė iškilumus. Tie visi apsiriko.

Viskas. Einu miego.

O rytoj aš būsiu prie jūros.

2007-08-18T10:53:00.000-07:00

Ir gerai.
Tuomkart nubrauksiu gailią ašarą:
- Iki pasimatymo, mielasai kompiuteri, pakimbantis internete, senoli televizoriau. Nepasiilgsiu jūsų. Tik muzikos gaila...

Padrikai

2007-08-16T12:23:00.000-07:00

Smagi buvo diena. Kadangi nūnai atsirado naujų dalykų, kuriems aš pasiryžau:

Nušokau nuo užtvankos žemyn galva.
Numyniau 20 km pirmyn ir atgal (iš viso 40) dėl porcijos ledų.
Įšokau į vandenį su drabužiais.
Išmokau nenugriūdama ir nenumirdama apsukti riedlentę.
Vakar naktį užlipau ant stogo. Sėdėjau viena ir buvo gera, nes žvaigždės gražios.

(ir dar sužinojau, kad perlinės žuvelės miega įlindusios į jūrų agurkų "subines"(labai idiotiška, bet juokinga:D))

2007-08-15T12:07:00.000-07:00

Vis taip išeina, kad prisėdu parašyti vėlyvą metą. Ir tada šviesiam paros metui pritaikytos šviesios mintys eina į antrą planą, nes gi kažkada reikia ir tom kitom mintim gyvent.

Tai štai, vaikai, su amžium daraus vis didesnė kritikuotoja ir vis labiau piktinuosi žmonių lėkštumu ir kvailumu. Pradėsiu nuo labai nuvalkiotų pavyzdžių: jų pilna (nauji ir seni realybės šou, bukos laidos, kur visi tikisi surasti gyvenimo meilę, komerciniai filmai ir tt) ir ne tik televizija pilna. Gyvenimas pilnas. O kuo ilgiau gyvensiu, tuo labiau pati plokštėsiu, kol galų gale visai prisiplosiu.:D Ir kur mano idealizmas? O dar tas ilgai puoselėtas naivumas...? Ne, ne dingo, aš jį pati po trupinėlį žudau. (Muo cha cha...)

Būna ir šitaip

2007-08-14T13:05:00.000-07:00

Šiandien, gerbiamieji, leiskite būti pavargusia nuo to kartojimosi. Taip, gyvenimas yra gražus, ir kartais jis kaip stebuklas. Tik matyt suveikė besibaigiančios vasaros nuotaika + nepakankamai pailsėjau pati nuo savęs...

Kažkas neapsakytai erzino iš vidaus visą dieną. O aš ignoravau, kol pagaliau tas zyzimas užsitarnavo būti pastebėtas ir apsvarstytas.

Tataigi. Diena kaip diena, ir netgi, sakyčiau, labai vykusi. Tik įprastai ramus kaimo peisažas vis rėžia akį. Ir tada ėmiau galvot ir net per daug gilintis. Į save. Ar tik į tai, kuo seniai seniai buvau. Gal ir esu. Jei tik pasisektų bent šiandien pabūti su savim pačia sąžiningai, paklausčiau, ką čia po velnių veikiu. Kad galėčiau nesibaškydama imtis savo gyvenimo. Tik taip trūksta aiškaus apsisprendimo. Jokie draugų, kad ir nuoširdžiausi patarimai, nieko nereiškia. Tai štai kokie mes atskiri.
Matyt, subruzdo savastis, esybė ar kaip kitaip vadinamas dalykas. Ir dabar, jau išjudinus per ilgai užsistovėjusiais mintis ir pakėlus dulkes galvoje, reikia sutvarkyti visą bardaką. Pedantiškai. Na na na... Negerai negerai, bet esu įpratusi prie nedidelės dozės raminančio melo. Nereikia pastangų, o ir kurį laiką viskas gerai.
Tokie jau tie laikai, neramūs. Nerami aš pati. Ir galima daug mąstyti, susirūpinti ateitimi, galiausiai pulti į depresiją. Bet nuo tokių dalykų mane saugo labai paprastas tingumas.

Iš nemigos.

2007-08-13T16:08:00.001-07:00

I'd like to be under the sea
In an octopus' garden in the shade
He'd let us in, knows where we've been
In his octopus' garden in the shade

Kai visi normalūs žmonės miega, leidžiu sau nebūti normalia. Nakti-arbačiauju.
Skaudinu pati save, neturėdama rimtesnio užsiėmimo.
Ir supratimas, kad lieku už borto, nemaloniai teisingas.

O naktimis būna kitaip gražu. Oras dvelkia lengvumu ir tamsa pasidaro tokia skaidri ir gaivi, kad norisi ją visą į save sugerti. Skliaute atsivėrusi bedugnė praryja menkiausią švieselę. Net žvaigždės nutilusios ilsisi. O gal panoro nusileisti žemyn, be tikslo pasibastyti prabylančiomis gatvėmis, kur oras prisirpęs senovės... Dar kiek, ir pagalvosiu, kad dalis manęs jau įsiurbta į tą neapibrėžtą, nesutelpančią į jokias teorijas ar formuluotes, erdvę. Tada reikės ir vėl save raminti, kad visai neišnykčiau. Nesistengti matyti, ko ir neįmanoma matyti, pagaliau leisti žvilgsniui ridinėtis horizontu. Tik žibintuose, po stiklu uždaryti žvaigždžių spygliukai primena dangų. Ir tada nors imk ir stovėk ant galvos, kad pasaulis neapsiverstų.
Mielai užkonservuočiau tokią naktį. Kaip vasarą uogienės stiklainiuose. Kaip Zenono paradoksas sustabdo strėlę ore, taip akimirka galėtų būti patalpinta erdvėje. Tokia naktis - tarsi dėžutė prisiminimams laikyti. Ir ką ten sudėčiau? Kadangi mintys lieka tik mano asmeninis turtas, tad savo asmeninėje galvoje galiu susikurti šį bei tą beprotškai fantastiško.

"Miegas - tai laikas, skirtas pailsėti nuo savo asmenybės". Labos. Einu krauti senienų į atminties skrynias.

Rainer Maria Rilke

2007-08-13T08:54:00.000-07:00

"Gatvė buvo pernelyg tuščia, jos tuštuma nuobodžiavo, traukė man iš po kojų žingsnius ir kaukšėjo jais čia vienur, čia kitur nelyginant kurpėmis. Moteris išsigando ir pasikėlė iš savęs, pernelyg staigiai, pernelyg smarkiai, tad veidas pasiliko jos delnuose. Mačiau, kaip jis ten guli, mačiau jo tuščią formą. Reikėjo neapsakomų pastangų neatittraukti žvilgsnio nuo tų rankų ir nepasižiūrėti, kas nuo jų atsiplėšė. Buvo kraupu matyti veidą iš vidinės pusės, bet vis dėlto daug labiau aš bijojau nuogos žaizdotos galvos, nepridengtos veidu."

Dingo.

2007-08-12T07:56:00.000-07:00

Vienišas žiurkėnėlio būstas.

Padarėlis

2007-08-12T04:11:00.000-07:00

Ką tik partranzavom su Linute iš Valiūkiškių (Arvydo, kaimiečių praminto "debilninku" sodybos), koncertas antrą vakarą buvo fantastiškas. Laiką leidom tai Monikų tai kitų žmonių (kurių vardų neitin atsimenam) draugijoje :) Įspūdžių daug, tik nėra laiko viską pasakot.
Dušas dušelis dušeliukas. Tikra palaima.

Antras, bet netikėtai smagus dalykas, kurį radau namuose buvo maža pelytė-žiurkėnas mano kambary, trilitriam stiklainy. Reiks eit pas kaimynus, gal pabėgo.

Skaitymo metas

2007-08-09T08:16:00.000-07:00

Dostojevskio Idiotą jau galiu įrašyti į geriausių knygų sąrašą. Tėtis sakė, kad tai tikra klasika, aš ir nesiginčysiu. Štai antra, papuolusi į mano rankas, vėlgi nebaigta skaityti, (ne)tyčiom iš suverstos spintos ištraukta knygužėlė. Parašyta temperamentingos italės paauglės akimis. Gan paprasta, bet nuoširdi ir žavi knyga. Paliksiu nebaigtą - ilgiau užteks.

Savo nebrangų laiką skyriau drugelio gaudymui (nes radau ant pakabos nutūpusį ir pasimetusį). Visas gaudymo procesas buvo gana keblus ir gana ilgai užsitęsęs, bet sėkmingas.Į pagalbą pasitelkiau tinklelį, tokį kaip Patriko ar Kempiniuko, tik ne medūzom gaudyti.
Jei apie gyvūnus, tai jūrų kiaulytės turi guodžiamąją galią. Net gaila bus skirtis... Tik kodel kiaulytės? ir kodel būtent jūrų?... Štai kur klausimas, neduodantis ramybės.
Ir dar jei apie gyvūnus, tai prisiminiau vieną šuniukų privalumą: galima su jais išeit pasivaikščiot ir nesijaust vienai. Galima aišku ir su draugais, ir šiaip žmonėm.

Homo-pedantico arba Seni atradimai

2007-08-08T09:10:00.000-07:00

O šiandien aš pedantė. Ir net du kartus per dieną/perdieną. Pirmą kart ryte: tik atsibudus už akių užkliuvo visas tas bardakas ir negalėjau jo ten palikti daugintis ir plėstis. Tai ir nepalikau, susitvarkiau. Bet po to visai netikėtai pastebėjau, kad vėl jis netvarkingas. Dėl viso pikto nusprendžiau, jeigu užaugusi būsiu dailinkė, tai niekad nepiešiu namuose - per daug susikuičia viskas (ir panagės skirtingų spalvų). Gal esiu pas ką nors į svečius tada.
Užgulė mano pečius naujos mini-problemėlės, dėl artėjančio Baltic sound'o, tiksliau dėl palapinės, kurios nėra. O ponas Šulija šį kartą visiškai naglas... Pakvipo Bliuzu:)
Ogi nūnai apsireiškęs pedantiškumo proveržis turėjo teigiamų aspektų: radau mažą-seną-užrasų-knygutę, tokią su ružavais triušiukais, kvepiančią vaikyste. Bet gi visa, kas svarbiausia, glūdi viduje(bent jau mžose-senose-užrašų-knygutėse);D Radau ilgut ilgutėlį sąrašą: "mėgstamiausi mano filmai". O didis nušvitime - aš gi neblogus filmus anksčiau žiūrėjau. Dar pridėjau apie 10 filmų, kuriuos kaip tik prisiminiau ir kurių ten nebuvo. Suskaičiavau 36 pavadinimus. Nusprenžiau vis papildyti:) Taip taip taip. Verčiant kitą puslapį dar radau "mėgstamiausios mano knygos" sąrašas beveik padoraus ilgio, bet iš jo vertėtų keletą išbraukti, dar šį bei tą įrašyti. Taigi taigi taigi: 28 knygos. Be viso šito dar užmečiau akį į nesėkmingus bandymus surašyti mėgstamiausias dainas... Mat jų per daug ir per sunku visas atsiminti. Dar radau saldžiai kvepiančių kramtomos gumos "love is..." popierėlių.
O po to skaičiau kažkokio nežinomo autoriaus knygą keistu pavadinimu ir ji man nepatiko. Daugiau nesirinksiu knygų pagal viršelį;D

Here it comes.

2007-08-07T12:03:00.000-07:00

Tai štai. Pradedu naują, švarutėlį, nesvarbu juodu ar spalvotu ant balto, bet tikiuosi, ne visai blogą, savo blog'ą. Rašau sau, šiaip sau. Gal ką nors padės suprasti šitas naujas užsiėmimas. Gal ir save. Ogi su staiga apsireiškusiu optimizmu ir teoriškai tikėtinais dalykais, kad netingėsiu ir kad bus įdomu pradedu visą šitą:

(Dieveniškės, melsvas namelis)
Here comes the sun.

Tinkama daina pradžiai, kaip ir šiandienai. Dienai su fotoaparatu rankose, nuvaikštinėtai po spalvotas pievas. Besijuokiančiai iš šiaip jau nejuokingų miestelių pavadinimų, bet pasitelkusiai vaizduotę, šviesiai dienai.
7:00 teko surasti jėgų nusigauti link dantų šepetukų, muilo, rakšluoščių ir kitų puikių dalykų saugyklos, kitaip - vonios. Taip ir norėjau (turėti visą dieną). Ir, kadangi neturėjau jokių planų - praleidau ją su mama. Ir dar dviem jos bendradarbėm. Važiavom, važiavom ir atvažiavom. Ir kur mes atvažiavom? Nagi netoli neseniai išreklamuotųjų Norviliškių, į nematytas dzūkų žemes. Tai gerai, kad man viskas gražu. Tai gerai, kad pievos buvo minkštos ir kvepėjo, kad saulė ne visada kaitino, kad kartais smulkiai lijo. Oi gerai, kad išsimaudžiau. Ir kad driežiukas ant mano rankos jaukiai jautėsi. Tai gerai gerai gerai... Kad ir nenuėjau į Giniočio autorinį vakarą. Tik sunki mintis vis dar nori būti pagalvota. "Labanakt"